Teisinės paslaugos vilniuje

Įmonių bankroto procesas

BY / IN Straipsniai

2019-02-26

Pareigin   instrukcija Įmonių bankroto procesas

 

 

Pagal nuo 2018-12-01 galiojančią Lietuvos Respublikos Įmonių Bankroto Įstatymo (LR ĮBĮ) suvestinę redakciją, reglamentuojančią įmonių bankroto procesą, taikomą visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka (toliau – įmonės), išskyrus biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas, Įmonės nemokumas, tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumo atveju, tai yra esant pagrindams numatytiems IBĮ 4 straipsnyje, kuomet
1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų;
2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų;
3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų;
4) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus, atsiranda pagrindai teikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įstatyme nustatyta, kad pareiškimus teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei turi teisę ar pareigą teikti kreditoriai, įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), pagal kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose.
Atkreiptinas dėmesys, kad skirtingai nuo kreditorių teisės kreiptis ar nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmonės vadovas, ar sąvininkai (tai pat kaip įmonės likvidatorius), neturi galimybės pasinaudoti teise nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo o privalo tai padaryti, kaip tai imperatyviai nurodoma LR ĮBĮ 8 straipsnyje, skelbiančiame, kad “jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą” / LR ĮBĮ 8 str. 1 d./. Jeigu įmonės vadovas (ar sąvininkai), esant pagrindams iškelti bankroto bylą patys nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo esant anksčiau minėtiems pagrindams, jie “privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai” / LR ĮBĮ 8 str. 4 d./, o to nepadarę “Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikę teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavę jį pateikti, taip pat atsako Administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka” / LR ĮBĮ 8 str. 5 d./.
Lietuvos teisėje laikomasi restruktūrizavimo prioriteto principo, tačiau praktikoje daugumos įmonių, patyrusių mokumo problemų, finansinė būklė yra tokia, kad įmonei turėtų būti keliama bankroto byla. „Siekiant, kad kreditoriai patirtų kuo mažesnius finansinius praradimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad pagal įstatymą įmonės vadovas, geriausiai žinantis įmonės finansinę padėtį ir suprasdamas, kad įmonė yra nemoki, privalo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei“, – yra pažymėjęs LR Aukščiausiojo Teismo teisėjas R. Norkus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos biuletenyje Nr. 41. Šiuo klausimu savo nutartyse yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: „Pareiga vadovui kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įmonei tapus nemokia. Įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Jeigu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei nesikreipiama laiku, minėtiems asmenims (vadovui) kyla pareiga atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą“.
Remiantis ĮBĮ ir teismų praktika, tai pat atsižvelgiant į specifinę įstatymais apibrėžtą įmonės vadovo padėtį, jo pareigas ir prievoles, atsakomybės ribas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė, t. y. jis gali būti įpareigotas atlyginti dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo kreditorių patirtą žalą. Siekdamas nustatyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, teismas aiškinsis, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė ar vykdo, negali pašalinti vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Iš visų, anksčiau išdėstytų ir trumpai aptartų aplinkybių, matyti, kad norint ar siekiant išvengti atsakomybės dėl neteisėto neveikimo ar nepatirti asmeninių finansinių nuostolių dėl nuostolingos įmonės veiklos, įmonės vadovas ar sąvininkai privalo, esant bankroto požymiams ir pagrindams, nedelsdami kreiptis į teismą su prašymu dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei. Įmonės vadovas turi atlyginti žalą ir tuo atveju, jei privedė įmonę prie bankroto tyčia. pavyzdžiui, sudarydamas įvairius sandorius, žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti. Todėl tyčinio bankroto atveju už padarytą žalą, civilinė atsakomybė kyla ir įmonės vadovui. Bankrutuojančios įmonės vadovas, norėdamas išvengti neigiamų pasėkmių, turi laikytis LR Civilinio kodekso nuostatose įtvirtintos pareigos elgtis sąžiningai ir rūpestingai, taikomos kiekvienam civilinių teisinių santykių subjektui. Jis turi veikti atidžiai, vengti žalos darymo įmonės kreditoriams, tinkamai atlikti visas savo pareigas , taigi iš esmės reziumuojant aptartas aplinkybes dėl įmonės vadovo atsakomybės įmonei susidūrus su bankroto grėsme, galima teigti, kad esant pagrindams lementiems įmonės nemokumą ir priežastims numatytoms LR ĮBĮ 4 straipsnyje, svarbiausia įmonės vadovui nepraleisti įstatymais imperatyviai nustatytų procesinių terminų, kaip galima operatyviau ir savalaikiai kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, o kadangi bankroto bylos inicijavimas ir bankroto bylos teisinės procedūros reikalauja specialių žinių ir įgūdžių, susirasti juos galėsiančius atstovauti kvalifikuotus teisės specialistus, praktikuojančius bankroto bylų iškėlimo, inicijavimo ir vykdymo procedūrose.